Dirbtinės odos kūrimas

XX amžiaus pradžia
Nitroceliuliozės lakuotas audinys, pagamintas padengus audinį nitroceliuliozės zoliu, yra dirbtinės odos pradininkas.
1930s
Pramoninė PVC gamyba atvėrė naujus žaliavos išteklius dirbtinei odai ir paskatino dirbtinės odos gamybos plėtrą. Pasta, pagaminta į PVC pridėjus plastifikatoriaus, stabilizatoriaus ir kt., lengvai nusidažo. Padengus gelį, jį galima atspausdinti, įspausti arba įspausti ir atspausdinti, kad būtų pagaminti įvairūs gaminiai, panašūs į odą. Nors jos pralaidumas orui ir drėgmės pralaidumas nėra toks geras kaip natūrali oda, ji turi tam tikrą stiprumą ir atsparumą dilimui, ypač paprasta gamyba, turtingos žaliavos, vienoda gaminio kokybė, lengva pjaustyti ir naudoti, lengvas svoris, atsparumas vandeniui, maža kaina. , todėl plačiai naudojamas drabužių, batų ir kepurių, rankinių, baldų, dekoracijų ir įvairių pramoninių aksesuarų gamyboje. Tobulėjant plastikinėms veislėms ir apdirbimo technologijoms, dirbtinė oda suformavo įvairius serijinius gaminius. Be PVC, dangos žaliavos taip pat yra poliamidas, poliuretanas, poliolefinas ir kt. Taip pat yra įvairių rūšių bazinių audinių, tokių kaip paprastas audinys, drobė, megztas audinys, vilnonis audinys, neaustinis audinys ir kt. skirtingų veislių ir spalvų dirbtinės odos gamyba taip pat skiriasi nuo pagrindinio audinio paviršiaus sluoksnio dengimo ir gelio metodo, taip pat apdailos proceso, pvz., įspaudimo, spausdinimo, paviršiaus apdorojimo ir kt. sekos ir paviršiaus apdorojimo priemonė.